Feelings

Prašau man paduoti:  tikrų išgyvenimų, butelį baltojo lambrusco ir porciją keptų bulvių. Ačiū.Paveikslėlis

Reklama

nothing or nothing

Šiandien eidama Vilniaus gatvėmis supratau, kad mano gyvenimas labai panašus į prancūzišką filmą – didžiąją laiko dalį jame tiesiog nieko nevyksta. Absoliučiai nieko. Aš turiu kažką keisti. Ką? Gal tiesiog išeiti iš savęs. Nes daugiau negaliu nieko padaryti. Nebent dar kartą nusilakuoti nagus ryškiaspalviu laku ir apsimetinėti toliau.
Aš vėl noriu kvepėti burbonu, apkvaisti nuo jo saldumo, įsisukti į minkštas moherio šaliko klostes ir  išeiti iš savęs. Nebenoriu nieko jausti, tik kaip vilna erzina mano lūpas. Nebenoriu girdėti jokių pašalinių garsų. Aš turiu išgirsti, kaip įeina mintys į mane. Aš turiu jas girdėti, ir suprasti.

Kurortas

Apie viską labai labai trumpai:

Rankoje netikėtai atsiradusi fotografo vizitinė kortelė

Tris metus ištekėjusi už tikro hipsterio

Saldus midus

Ir aišku, gražūs muzikiniai garsai.

Citata

Kitoje lėkštutės pusėje yra artimo meilė bendrąja prasme, tai, ką dar vadiname „atjauta“: tai ji mus skatina rūpintis net tais, kurių nepažįstame, jiems patekus į bėdą; šiandien ją liudija krikščioniškojo gailestingumo gestai, o kartais ir ateistinio pasaulio carito arba vadinamosios „humanitarinės“ misijos. Atkreipk dėmesį – labai keista, nes tai beveik tas pats žodis, tačiau „artimas“ yra „artimojo“ priešingybė: artimas – tai kitas apskritai, anonimas, su kuriuo nesame susisaistę, kurio beveik arba visai nepažįstame ir kuriam padedame iš pareigos, o artimasis dažniausiai yra pagrindinis meilės kaip prisirišimo objektas.

Luc Ferry “Išmokti gyventi. Filosofijos traktatas jaunosioms kartoms“, 2007 m., 85 p.

next life

Net nesusimąstydama aš nuolat kažkam bandau įrodyti, kad esu moteris. Bet juk ir arkliui tai aišku, ne? Juk aš preferinu kitokių tipažų moterų atvaizdus negu vyrai, grotuvuose niekaip nesugebu surasti mygtuko on/off, bet labai labai savimi didžiuojuosi ir visiems gyriuosi, kai visiškai netikėtai sugebu update‘inti telefoną, kuris (gal) yra šiek tiek išmanesnis už mane. Pasirodo, aš net sugebu visas namų palanges nukraustyti vazonėliais su keletu rūšių salotų, bazilikų, krapų gausiu derliumi. Na, gal tik prasta pašnekovė esu, kai prasideda kalba apie priklijuojamas blakstienas, butuliną ir įvairiausias kitokias injekcijas ir  panašius dalykėlius. Bet juk aš net ir tuomet kaip vyrai neiškeliu klausimo, kam iš viso reikia dažytis blakstienas? Aš nuolat, kaip kokią mantrą, kartoju „man reikia suknelės ir naujų batų“ bei dar kelis šimtus panašių žodžių junginių. Ir tai yra tiesa. Tikrai, nes suknelėms spintoje vietos visada bus, nors jų būtų ir begalė. Ir kaip tikra moteris, nors ir nedrąsiai,  aš karts nuo karto bandau peržengti virtuvės slenkstį, kad pademonstruočiau savo sugebėjimus pažaboti virtuvės šefo įrankius ir kitas jo regalijas. Bet nežinau, kaip man sektųsi, jeigu į pagalbą nepasitelkčiau improvizacijos: gaspačio tik iš pomidorų sulčių, pestos padažas be kedro riešutų, charčio sriuba visai ne charčio ir t.t. Bet juk tai nėra taip blogai? Na ir kas, kad nevisada tai būna valgoma. Tik prašau man to nesakykit.

Real men

 

Citata

Kas nori prarasti pinigus – tepasilaiko juos sau, kas nori išsaugoti juos amžiams – teatiduoda kitam. Be to, jūs neturite teisės pasilikti sau tų pinigų – juk jie nepriklauso jums, pinigai išvis nepriklauso žmonėms. Visi pinigai velnio nuosavybė, ir jis dieną naktį sėdi savo kontoroj ant aukso maišų ir perka už juos žmonių sielas .<…>

<…> Dievas visas gėrybes parduoda tikrąja kaina, yra pasakęs vienas senovės poetas. Jis būtų galėjęs pridurti, kad pačias verčiausias jie parduoda pigiausiai. Viskas, kas mums tikrai naudinga – nebrangu; tik už tai, be ko galima apsieiti, mokam didelius pinigus. Kas tikrai gražu – išvis neparduodama; visa tai nemirtingieji dievai mums duoda veltui. Nemokamai galima gėrėtis saulėtekiais ir saulėlydžiais, danguje plaukiančiais debesėliais, giriomis ir laukais, nuostabia jūra. Dykai mums čiulba paukščiai, veltui galim prisiskinti pakelėj lauko gėlių ir įeiti į žvaigždėtą Nakties menę. Vargšas miega geriau negu turtuolis. Paprastas maistas ilgainiui pasidaro skanesnis negu įmantrūs patiekalai Rico restorane. Pasitenkinimas ir sielos ramybė geriau mėgsta kaimo pirkelę negu ištaigingus miesto rūmus. Keletas bičulių, nedaug, labai nedaug knygų ir šuo – štai ir viskas, ko reikia žmogui, kol jis turi pats save.

Axel Munthe “Knyga apie San Mikelę“, 311p., 2008m.

Citata

Tu minėjai, kad norėtum patikti moterims – tokiu atveju niekuomet joms to nesakyk, nešokinėk apie jas, nesileisk jų komanduojamas. Moterys, nors jos, matyt, to ir nežino, kur kas labiau mėgsta pačios klausyti, negu kad jų klausytųsi. Jos įsivaizduoja esančios mums lygios, tačiau puikiai žino, kad iš tikrųjų taip nėra – ir tai didžiausia jų laimė, nes jeigu jos būtų lygios, mes daug mažiau jas mylėtumėm. Apskritai, aš apie moteris esu kur kas geresnės nuomonės negu apie vyrus, bet joms to nesakau. Jos daug drąsesnės, ligas ir mirtį sutinka kur kas tvirčiau negu mes. Jos gailestingesnės ir ne tokios tuščiagarbės. Apskritai, moters gyvenime jos instinktas yra patikimesnis vadovas negu mūsų protas, ir jos ne taip dažnai daro kvailystes kaip mes. Meilė moteriai reiškia daug daugiau negu vyrui, meilė jai – viskas. O jausmingumas vaidina kur kas mažesnį vaidmenį, negu vyrai paprastai mano. Moteris gali įsimylėti baidyklę, net senį, jeigu jam pavyksta sužadinti jos vaizduotę. Vyras gali įsimylėti tik tokią moterį, kuri sužadina jo lytinį instinktą, o jis šiais laikais išlieka ilgiau už lytinį pajėgumą – priešingai negu buvo gamtos nustatyta. Štai kodėl įsimylėjimas nepaiso amžiaus. <….>

Pačios meilės, kaip ir gėlės, amžius neilgas. Vyro meilė miršta natūralia mirtimi santuokoje, o moters meilė dažnai tveria iki pat galo, virtusi grynai motinišku švelnumu nuvainikuotam savo svajonių didvyriui. Moterys nesugeba suprasti, kad vyras iš prigimties linkęs į poligamiją. Jį galima pažaboti šiuolaikiniu visuomenės moralės kodeksu, tačiau nenugalimas jo instinktas tik užsnūsta. Vyras lieka toks pat gyvulys, kokį jį sukūrė Dievas, pasiruošęs kaip visuomet vykdyti savo funkcijas ir nepaisyti jokių varžtų.

Axel Munthe “Knyga apie San Mikelę“, 150-151 psl., 2008

Citata

Kur glūdi pasisekimo paslaptis? Mokėjime įkvėpti pasitikėjimo. O kas yra pasitikėjimas? Kur jo šaltinis – galvoje ar širdy? Ar jis atsiranda aukštesniuosiuose mūsų sąmonės sluoksniuose, ar tai galingas gėrio ir blogio pažinimo medis, kurio šaknys siekia pačias mūsų esybės gelmes? Kokiu būdu persiduoda pasitikėjimas? Ar jį pastebi akys, ar pagauna ausis? Nežinau. Žinau tik tiek, kad jis neįgyjamas nei iš knygų, nei iš ligonio lovos. Tai magiška dovana, kurią gimdamas vienas gauna, o kitas ne.

Axel Munthe “Knyga apie San Mikelę“, 53p., 2008m.

Tik skudučiai ir metalofonas yra tie instrumentai, kurie iš tikrųjų velka