next life

Net nesusimąstydama aš nuolat kažkam bandau įrodyti, kad esu moteris. Bet juk ir arkliui tai aišku, ne? Juk aš preferinu kitokių tipažų moterų atvaizdus negu vyrai, grotuvuose niekaip nesugebu surasti mygtuko on/off, bet labai labai savimi didžiuojuosi ir visiems gyriuosi, kai visiškai netikėtai sugebu update‘inti telefoną, kuris (gal) yra šiek tiek išmanesnis už mane. Pasirodo, aš net sugebu visas namų palanges nukraustyti vazonėliais su keletu rūšių salotų, bazilikų, krapų gausiu derliumi. Na, gal tik prasta pašnekovė esu, kai prasideda kalba apie priklijuojamas blakstienas, butuliną ir įvairiausias kitokias injekcijas ir  panašius dalykėlius. Bet juk aš net ir tuomet kaip vyrai neiškeliu klausimo, kam iš viso reikia dažytis blakstienas? Aš nuolat, kaip kokią mantrą, kartoju „man reikia suknelės ir naujų batų“ bei dar kelis šimtus panašių žodžių junginių. Ir tai yra tiesa. Tikrai, nes suknelėms spintoje vietos visada bus, nors jų būtų ir begalė. Ir kaip tikra moteris, nors ir nedrąsiai,  aš karts nuo karto bandau peržengti virtuvės slenkstį, kad pademonstruočiau savo sugebėjimus pažaboti virtuvės šefo įrankius ir kitas jo regalijas. Bet nežinau, kaip man sektųsi, jeigu į pagalbą nepasitelkčiau improvizacijos: gaspačio tik iš pomidorų sulčių, pestos padažas be kedro riešutų, charčio sriuba visai ne charčio ir t.t. Bet juk tai nėra taip blogai? Na ir kas, kad nevisada tai būna valgoma. Tik prašau man to nesakykit.

Kas aš?

Kas aš?
Kai esi greta Baltojo tilto ir mintyse tik vienintelis žodis Gloria, o burnoje jauti slyvų skonį ir esi pasiruošęs, kad tau nupjautų galvą, nebejauti jokio pykčio, viduj pasidaro taip gera, taip ramu ir tik pokšt-fotosesijos ramybę sudrumsčia tas kažkas, kas mane pavadina Džiūvėsėliu.
Meduolis ar Džiūvėsis. Kas aš? O gal jau sudžiuvęs Meduolis?