Visą dieną taip labai norėti pamiegoti yra tikra nuodėmė. Akių vokai sunkūs sunkūs. Viršutiniai vokai trykšta noru prisiglausti prie apatinių, o blakstienos neatsisakytų sulipti į vieną visumą. Nepadeda jau nei kažin kiek išgertų kavos puodelių ar mirguliuojančios kalėdinės girliandos. Jausmas toks, tarsi į akis būtų kas subėręs tris kibirus pajūrio smėlio.
Galėčiau skųstis, kad ir galva tuštutėlė, bet meluočiau. Pastarųjų dienų mintys – kalėdinės dovanos. Jeigu atvirai, tai esu labai prieš šitą komercininkų sugalvotą ale būtinybę. Parduotuvės pilnos kalėdinės atributikos nuo pat lapkričio pirmųjų dienų, kai dar lietuviškas klimatas net nesignalizuoja apie artėjančias šventes. Kodėl vilnonių kojinių negaliu padovanoti, bet kada, pvz., kai tik prasideda šaltasis metų sezonas? Imbierinių sausainių galiu iškepti bet kurį eilinį vakarą, kad ir tvankų liepos vakarą. O meduolių namuose visada turi būti, kas per nesąmonė, kad tik per Kalėdas! Ir visai mandarinai nekalti, kad jie sunoksta ir mūsų parduotuvių lentynas pasiekia būtent per kalėdinį laikotarpį ir yra palyginti pigūs. Nesuprantu, kur turi būti žmogus užaugęs, kad jam Kalėdos kvepėtų mandarinais. Gal paprastam lietuviui labiau balta mišraine ar kokiu kiaulienos kepsniu turėtų kvepėti Kalėdos?
Kai pagalvoji, atrodo, taip neseniai buvo praeitos Kalėdos ir įtemptai galvojai, kam ką padovanoti būtų galima, o čia ir vėl tas pats maratonas. Kasmet po tokių dovanų pirkimų paskutinę minutę galvoji, kad kitąmet būtinai pasitaisysiu. Nesiseka. Pirmiausia dėl to, kad pamirštu, ką būnu sugalvojusi. Kitas dalykas – studentiškas likimas, kai nuo pat gruodžio ir beveik iki vasario mėnesio galva būna pramušta kitais dalykais.
Maistas Ausims neseniai rašė, kad švęsti Kalėdas nemadinga. Kinkuoju galvą visai netrumpai. Ne vietoj ir ne laiku čia tos Kalėdos…
Pasisakė: