Category Archives: Mintys

Citata

Tu minėjai, kad norėtum patikti moterims – tokiu atveju niekuomet joms to nesakyk, nešokinėk apie jas, nesileisk jų komanduojamas. Moterys, nors jos, matyt, to ir nežino, kur kas labiau mėgsta pačios klausyti, negu kad jų klausytųsi. Jos įsivaizduoja esančios mums lygios, tačiau puikiai žino, kad iš tikrųjų taip nėra – ir tai didžiausia jų laimė, nes jeigu jos būtų lygios, mes daug mažiau jas mylėtumėm. Apskritai, aš apie moteris esu kur kas geresnės nuomonės negu apie vyrus, bet joms to nesakau. Jos daug drąsesnės, ligas ir mirtį sutinka kur kas tvirčiau negu mes. Jos gailestingesnės ir ne tokios tuščiagarbės. Apskritai, moters gyvenime jos instinktas yra patikimesnis vadovas negu mūsų protas, ir jos ne taip dažnai daro kvailystes kaip mes. Meilė moteriai reiškia daug daugiau negu vyrui, meilė jai – viskas. O jausmingumas vaidina kur kas mažesnį vaidmenį, negu vyrai paprastai mano. Moteris gali įsimylėti baidyklę, net senį, jeigu jam pavyksta sužadinti jos vaizduotę. Vyras gali įsimylėti tik tokią moterį, kuri sužadina jo lytinį instinktą, o jis šiais laikais išlieka ilgiau už lytinį pajėgumą – priešingai negu buvo gamtos nustatyta. Štai kodėl įsimylėjimas nepaiso amžiaus. <….>

Pačios meilės, kaip ir gėlės, amžius neilgas. Vyro meilė miršta natūralia mirtimi santuokoje, o moters meilė dažnai tveria iki pat galo, virtusi grynai motinišku švelnumu nuvainikuotam savo svajonių didvyriui. Moterys nesugeba suprasti, kad vyras iš prigimties linkęs į poligamiją. Jį galima pažaboti šiuolaikiniu visuomenės moralės kodeksu, tačiau nenugalimas jo instinktas tik užsnūsta. Vyras lieka toks pat gyvulys, kokį jį sukūrė Dievas, pasiruošęs kaip visuomet vykdyti savo funkcijas ir nepaisyti jokių varžtų.

Axel Munthe “Knyga apie San Mikelę”, 150-151 psl., 2008

Citata

Kur glūdi pasisekimo paslaptis? Mokėjime įkvėpti pasitikėjimo. O kas yra pasitikėjimas? Kur jo šaltinis – galvoje ar širdy? Ar jis atsiranda aukštesniuosiuose mūsų sąmonės sluoksniuose, ar tai galingas gėrio ir blogio pažinimo medis, kurio šaknys siekia pačias mūsų esybės gelmes? Kokiu būdu persiduoda pasitikėjimas? Ar jį pastebi akys, ar pagauna ausis? Nežinau. Žinau tik tiek, kad jis neįgyjamas nei iš knygų, nei iš ligonio lovos. Tai magiška dovana, kurią gimdamas vienas gauna, o kitas ne.

Axel Munthe “Knyga apie San Mikelę”, 53p., 2008m.

the same shit on Christmas

Prisiekiu, kad tokio laiko, koks yra dabar, laukiau jau seniai sukandus dantis. Tik tos Kalėdos išpuolė visai ne laiku. Ir kasmet the same shit. O kai apie tai paskypinom su disco sese,  bendrai priėjom prie išvados, kad šių laikų Kalėdos yra visiškas bullshit. Dovanos dovanos dovanos! Ar iš tiesų tik tai yra svarbiausia? Nebeliko nieko: jokio šventiškumo ir šiltumo – vien tik verslas. O nuo tų kraupių Kalėdų senio galvų, persekiojančiu kiekvieną tavo žingsnį, ir visokių last christmas prekybos centruose labiau pajunti neapykantą Kalėdoms negu šventinį džiugesį. Tai kur dingo jaukumas ir ramybė? Ką?

Šiandien namuose kursime kontrastą. Bandysime ieškoti ramybės, susikurti jaukumą ir šilumą ir atrasti tai, kas būtų iš tiesų originalu ir miela. Gal sakau jau pats metas pradėti kepti  šokoladinius sausainius ir kaitinti raudoną vyną?

Citata

Kartais moterys pasielgia taip, kad negali jų suprasti. Galėtum bandyti visą gyvenimą, bet niekada nepasiektum tokio lengvumo, kokį jos kartais turi. Jos lengvos viduje. Viduje.

Alessandro Baricco “Jūra vandenynas”, 118psl., 2006

Pay & sit. Gal dar ne, ką?

Gal jau ir nebe sezonas sėdėti parkuose ant suoliukų, bet kartais dar galima. Išgerti kavos išsinešimui ar tiesiog, kol dar nėra labai šalta, ant smūgio parašyti sms. Primena vasarą…

Ir prisiekiu, niekada nesusimąsčiau, kad tokius pasisėdėjimus ant parkų suoliukų reikėtų apmokestinti. Bet netikėtai internetinėse  platybėse atrasta idėja privertė susimąsti, kiek ilgai bus galima tuo džiaugtis. Atrodo, kad dabartinė situacija mūsuose – visgi tikras altruizmas.

 Skaityti visą įrašą

Citata

Reikia viską žinoti, niekad negalima nepasirengus susidurti su situacija, o esant mokytoju tuo labiau. Mokiniams esi žinių šaltinis. Jie, mokiniai, turi iš baimingos pagarbos sustingti prieš švietimo autoritetą, prieš mokytojo intelekto pranašumą.

Markus Orths “Mokytojų kambarys” 55psl., 2009

Who is woman? Who is man?

Juodas humorasŠiuolaikinėje visuomenėje vis labiau ištrinamos ribos tarp vyro ir moters sampratos. Bet vis tiek laikausi nuomonės, kad lygios teisės nereikalingos. Vyras yra vyras, o moteris yra moteris. Ir matyt, kad metas baigti tas beprasmes diskusijas, kas be ko neišgyventų. Žinoma, jau nebe gūdūs viduramžių laikai, todėl moteris taip pat turi būti išsilavinusi ir netgi lygiaverčiai gali užimti aukštus postus visuomenėje kaip ir vyras. Bet aš tai  vadinu labiau liberalumu, o ne lygiomis teisėmis. Vis dėlto, juk jau XXI amžius.

Blėstant ribai, kas yra vyras ir kas yra moteris, keičiasi ir abiejų lyčių atstovų išvaizda. Prisipažinsiu, tiesiog penas mano akytėms yra berniukai-mergaitės. Žavi mane smulkus kūno sudėjimas ir švelnūs bruožai. Nors ir mėgstu akis paganyti į berniukus-mergaites  ir žinau, kad dabartinės mados pasaulyje atsirado daugybė unisex dalykėlių, bet vis tiek noriu, kad vyrai neatrodytų kaip moterys. Juk nebūtinai vyras dėl to, kad būtų stilingas, turi tapti moterimi. Tačiau tai tik išvaizda, nes ir berniukas-mergaitė turi nepamiršti esąs vyras ir elgtis vyriškai. O svarbiausia, vyras visada turi asistuoti moteriai ir elgtis pagarbiai. Net ir berniukas-mergaitė, nes jeigu ne visas, tai bent jau daugumą moterų tikrai tas pavergia.

Bet kai vyrai jau dėvi nėriniuotus apatinius, drąsiai manau, kad tai jau nebe vyriška, nors tai ir berniukas-mergaitė. Ir tikrai čia jau nei rafinuotumas, nei subtilumas. Netgi netikiu, kad tai gali būti tiesiog fetišas.

Citata

Galbūt noras kažką šitaip stipriai mylėti ir yra tam tikra meilė?

Linn Ullmann “Kai esu pas tave” 2007 m., 195p.

Citata

        Anksčiau gyvenime mėgau maudytis. Mėgavausi tuo jausmu, kai vanduo atpalaiduoja raumenis, odą ir sąnarius. Tap pat anksčiau patikdavo daug dalykų, kurių iš tikrųjų neįvertindavau. Mėgau valgyti gerą maistą. Dabar nebeturiu sugebėjimo pajusti skirtumą tarp gabalėlio rupios ir baltos duonos. Mėgau gerą vyną. Dabar visai tas pats, ar tai būtų bordeaux ar amerikietiškas cabernet. Bet tai nereiškia, kad retkarčiais neleidžiu sau paskanauti gero maisto ar išgerti gero vyno. Nebeliko džiaugsmo.

Linn Ullmann “Kai esu pas tave” 2007 m., 59-60 psl.

Technohead

Meduolis yra visai nepareigingas žmogus ir labai nereguliariai rašo naujus post‘us. Atsiprašau, bet gyvenimo tempas daro savo. Bandau išpirkti savo kaltę, nes vis augantis lankomumas įpareigoja tai padaryti – pastarosiomis dienomis racionalus protas išėjo atostogauti. Ir tikrai jis neplanuoja grįžti greitu laiku. O galėtų! Vien tik neigiamos emocijos ir begalinė panika bei įtampa. Atrodo, kad tuoj tuoj nutrūks paskutinis nervas. Bijau, kad gėles galiu pradėti laistyti verdančiu vandeniu ar į kavą įsiberti du šaukštelius aitriųjų pipirų vietoj cukraus. Gal reikėtų išgerti karšto pieno su medumi, kad šiek tiek nurimčiau? Ir dar, panašu į tai, kad paroje per mažai valandų. Tai kas toliau bus? Paskolinkit kas nors bent porą valandų iš savo paros, nes nebelieka laiko net numigti?