Tag Archives: mintys

nothing or nothing

Šiandien eidama Vilniaus gatvėmis supratau, kad mano gyvenimas labai panašus į prancūzišką filmą – didžiąją laiko dalį jame tiesiog nieko nevyksta. Absoliučiai nieko. Aš turiu kažką keisti. Ką? Gal tiesiog išeiti iš savęs. Nes daugiau negaliu nieko padaryti. Nebent dar kartą nusilakuoti nagus ryškiaspalviu laku ir apsimetinėti toliau.
Aš vėl noriu kvepėti burbonu, apkvaisti nuo jo saldumo, įsisukti į minkštas moherio šaliko klostes ir  išeiti iš savęs. Nebenoriu nieko jausti, tik kaip vilna erzina mano lūpas. Nebenoriu girdėti jokių pašalinių garsų. Aš turiu išgirsti, kaip įeina mintys į mane. Aš turiu jas girdėti, ir suprasti.

Who is woman? Who is man?

Juodas humorasŠiuolaikinėje visuomenėje vis labiau ištrinamos ribos tarp vyro ir moters sampratos. Bet vis tiek laikausi nuomonės, kad lygios teisės nereikalingos. Vyras yra vyras, o moteris yra moteris. Ir matyt, kad metas baigti tas beprasmes diskusijas, kas be ko neišgyventų. Žinoma, jau nebe gūdūs viduramžių laikai, todėl moteris taip pat turi būti išsilavinusi ir netgi lygiaverčiai gali užimti aukštus postus visuomenėje kaip ir vyras. Bet aš tai  vadinu labiau liberalumu, o ne lygiomis teisėmis. Vis dėlto, juk jau XXI amžius.

Blėstant ribai, kas yra vyras ir kas yra moteris, keičiasi ir abiejų lyčių atstovų išvaizda. Prisipažinsiu, tiesiog penas mano akytėms yra berniukai-mergaitės. Žavi mane smulkus kūno sudėjimas ir švelnūs bruožai. Nors ir mėgstu akis paganyti į berniukus-mergaites  ir žinau, kad dabartinės mados pasaulyje atsirado daugybė unisex dalykėlių, bet vis tiek noriu, kad vyrai neatrodytų kaip moterys. Juk nebūtinai vyras dėl to, kad būtų stilingas, turi tapti moterimi. Tačiau tai tik išvaizda, nes ir berniukas-mergaitė turi nepamiršti esąs vyras ir elgtis vyriškai. O svarbiausia, vyras visada turi asistuoti moteriai ir elgtis pagarbiai. Net ir berniukas-mergaitė, nes jeigu ne visas, tai bent jau daugumą moterų tikrai tas pavergia.

Bet kai vyrai jau dėvi nėriniuotus apatinius, drąsiai manau, kad tai jau nebe vyriška, nors tai ir berniukas-mergaitė. Ir tikrai čia jau nei rafinuotumas, nei subtilumas. Netgi netikiu, kad tai gali būti tiesiog fetišas.

Christmas on the way.

Visą dieną taip labai norėti pamiegoti yra tikra nuodėmė. Akių vokai sunkūs sunkūs. Viršutiniai vokai trykšta noru prisiglausti prie apatinių, o  blakstienos neatsisakytų sulipti į vieną visumą. Nepadeda jau nei kažin kiek išgertų kavos puodelių ar mirguliuojančios kalėdinės girliandos. Jausmas toks, tarsi į akis būtų kas subėręs tris kibirus  pajūrio smėlio.

Galėčiau skųstis, kad ir galva tuštutėlė, bet meluočiau. Pastarųjų dienų mintys – kalėdinės dovanos. Jeigu atvirai, tai esu labai prieš šitą komercininkų sugalvotą ale būtinybę. Parduotuvės pilnos kalėdinės atributikos nuo pat lapkričio pirmųjų dienų, kai dar lietuviškas klimatas net nesignalizuoja apie artėjančias šventes. Kodėl vilnonių kojinių negaliu padovanoti, bet kada, pvz., kai tik prasideda šaltasis metų sezonas? Imbierinių sausainių galiu iškepti bet kurį eilinį vakarą, kad ir tvankų liepos vakarą.  O meduolių namuose visada turi būti, kas per nesąmonė, kad tik per Kalėdas! Ir visai mandarinai nekalti, kad jie sunoksta ir mūsų parduotuvių lentynas pasiekia būtent per kalėdinį laikotarpį ir yra palyginti pigūs. Nesuprantu, kur turi būti žmogus užaugęs, kad jam Kalėdos kvepėtų mandarinais. Gal paprastam lietuviui labiau balta mišraine ar kokiu kiaulienos kepsniu turėtų kvepėti Kalėdos?

Kai pagalvoji, atrodo, taip neseniai buvo praeitos Kalėdos ir įtemptai galvojai, kam ką padovanoti būtų galima, o čia ir vėl tas pats maratonas. Kasmet po tokių dovanų pirkimų paskutinę minutę galvoji, kad kitąmet būtinai pasitaisysiu. Nesiseka. Pirmiausia dėl to, kad pamirštu, ką būnu sugalvojusi. Kitas dalykas – studentiškas likimas, kai nuo pat gruodžio ir beveik iki vasario mėnesio galva būna pramušta kitais dalykais.

Maistas Ausims neseniai rašė, kad švęsti Kalėdas nemadinga. Kinkuoju galvą visai netrumpai. Ne vietoj ir ne laiku čia tos Kalėdos…

pasiūlymų pandemija.

Tomis akimirkomis, kai  žemė slysta iš po kojų, o dangus apniukęs ir atrodo, kad nebegali būti nieko blogiau, kažkas viską ima ir apverčia aukšyn kojomis.  Ne, tai ne likimas, tiesiog žmonės, kurie stengiasi dėl tavęs.  Ir visai neverta apnuoginti savo kūną bei sielą, kad viskas pasikeistų. Juk gyvenimas kaip zebras: čia juoda, čia balta….

Reikia visai nedaug, tik pačiam bent vieną kartą pasistengti ir gyvenimas pasikeičia. Pastarųjų dienų pasiūlymų gausa tokia pati kaip kiaulių gripo bakterijų ore per pandemiją. Smagu! Aišku, ne kiaulių gripas didysis smagumas.  Dabar didysis galvos skausmas – kaip viską spėti. Nors persiplėšk… Aišku, dar niekaip neišeina iš galvos, kur isigyti gražią suknelę, louboutin’us ir naują rankinę.