Tag Archives: filmai

Filmai. Pavasaris. Kinas.

Atsidūrusi kino snobų draugijoje ilgai neišgyvenčiau. Tesugebėčiau išlementi kelis filmų pavadinimus, kurie visų žiūrėti ir nužiūrėti ne po vieną kartą, o režisierių pavardės nė vienos nežinau. Apie aktorius irgi galėčiau tepasakyti „na tas, kaip jis… Nagi tas, kur…“.

Tačiau ir man kartais atsitinka taip, kad galiu parekomenduoti filmą visiškiems kino guru.

Kaip jau esu minėjusi, per metus pažiūriu labai nedaug filmų. Ir visi tie „Kino pavasariai“ visiškai nereikšmingi įvykiai man. Nesukelia jokių emocijų. Bet šiemet netikėtai pasilankiau…

Tačiau šį kovą tikrai galiu pavadinti asmeniniu kino pavasariu. Gyvenimas susidėliojo taip, kad pasiekiau savo asmeninį rekordą – per kovą pažiūrėjau net penkis filmus. Va čia tai įvykis! Gali būti, kad šitas kiekis prilygsta tam skaičiui, kiek filmų peržiūriu per metus.

Filmai labai įvairūs: tiek savo žanru, tiek žiūrimumu. Nuo miuziklo iki turkiškos dramos ar amerikietiškos dokumentikos, veiskas šių dienų JAV ar Turkija arba Xxa. Europa – Svynis Todas: demoniškas Flyto gatvės kirpėjas (Sweeney Todd: The Demon Barber of Fleet Street), Super didelis aš (Super Size Me), Šerlokas Holmsas (Sherlock Holmes), Mažosios dulkės (Little ashes), Nuo 10 iki 11 (11’e 10 kala).

Filmų komentuoti nedrįstu. Tegu tai daro kiti. Galiu pasakyti tik tiek, kad Svynis Todas, Super didelis aš ir Mažosios dulkės paliko didžiausią įspūdį.

Apie ką Šerloką Holmsą tai jau dabar pamiršau – jokio įspūdžio nepadarė, apskritai, kažkokia nesąmonė pasirodė, o Nuo 10 iki 11 (Kino pavasario repertuaras) – matyt aš jam dar nesubrendusi. Trūko veiksmo. Filmo esmė paaiškėja per pirmą pusvalandį, tai kam tęsti iki 2val trukmės.

  

Filmai. The Shining.

Kaip žinia, nesu kino gurmanė. Kino kritikė tuo labiau. Apskritai, apie filmus beveik nieko neišmanau, o ir kino teatre esu buvusi seniai seniai.  Bet kaip ir visi mirtingieji karts nuo karto pasižiūriu  filmą. Tai nutinka kokius tris kartus per metus. Tada rinkimasis būna laaabai ilgas ir nuobodus, visus kino gurmanus kamantinėju ir prašau rekomendacijų, nes kažkaip vis nesugebu išsirinkti įdomaus filmo. Bet gal čia kaltas mano subtilus skonis.

Pastarosiomis savaitėmis teko matyti keletą filmų: porą Woody Allen‘ o ir Stanley Kubrick‘ o „Švytėjimas“. Pagalvojau, kad tokių grandų filmų nepažiūrėti yra juodžiausia dėmė gyvenime.

Švytėjimas“ (The Shining) paliko didžiausią įspūdį. Siaubiakas. Nekenčiu siaubo filmų, bet šis sužavėjo. Kompetetingi žiūrėtojai jį vadina tobulu siaubo filmu. Tos emocijos, per visą filmą tvyranti įtampa prikaustė mano dėmesį, kas nutinka labai retai. Prisipažinsiu, esu viena iš tų filmų žiūrėtojų, kuri sugeba dirbti dar kitus darbus per filmą. Kažkaip tai laiko gaila, tai dar kas… Damn. Šįkart nieko daugiau neveikiau tik  žiūrėjau. Buvo momentų žiūrint „Švytėjimą“, kai per kūną nubėgdavo šiurpuliukas. Bet tikrai ne dėl kraupių vaizdų: kraujo, kirvių, lavonų, haliucinacijų ir etc.  Viską daro įtampa, emocinis spaudimas. Emociškai tai velniškai sunkus filmas.  Labai patiko filmo soundtrack‘ as, į ką dažnai  net neatkreipiu dėmesio. Čia muzika tik sustiprina emocijas, paryškina  įtampą. Pripažinsiu, filmo pabaiga nuspėjama, beveik laiminga, bet tik iš dalies. Žiūrėdama filmą įsivaizdavau, kad truputį kitaip baigsis, bet gerai ir taip.

Taigi, panašu, kad greitu laiku griebsiu skaityti „Prisukamą apelsiną“ ir tada žiūrėsiu jo ekranizaciją. Laukiu nesulaukiu.

Įtariu, kad tuoj pradės patikti siaubas ir pono Kubrick’ o filmai…

Oh my god, shoes!

oh my godNebežinau, ar iš tiesų ta psichozė dėl aukštakulnių yra tokia stipri, ar tai tik savęs įtikinėjimas. Kai parduotuvėje, pamačiusi dailių kablų porą negaliu atsispirti bent jau jų pasimatavimui, manau, kad šį bei tą reiškia – totali priklausomybė aukštakulniams. Kolkas neišsipildžiusi svajonė yra raudonpadžiai louboutin‘ ai, nors šį sezoną sugebėjau įsigyti ne vieną porą kablų su nieko nesakančiais vardais.

O ir šiaip kažkas čia su manimi nebe taip: pradėjau žiūrėti filmus, kas man labai nebūdinga. Šiek tiek nuo pradžios iki pabaigos žiūrėtų ir dar daug pradėtų žiūrėti ir nebaigtų. Turbūt labai jau subtilus tas mano skonis, jeigu begalę oskarų gavę filmai man yra visiškai neįdomūs. Situacija kartojasi ir su knygomis: niekaip nerandu įdomios, intriguojančios. Dar niekada nebuvo tiek pradėtų ir numestų į šalį knygų.  Tik vat muzikiniai poreikiai nesikeičia nė truputėlio. Šiuo metu labai norėčiau, kad mano ausis palepintų toks minimal‘as ir man patinka! Būtų tiesiog kūl.