Tag Archives: penas akims

Let’s celebrate Monday

Blogo oro nebūna – tik nėra, ko apsirengti. O žiemos sezonu ypač! Kasryt bandant padaryti didžiuosius atradimus savo spintoje, norisi nustebinti save ir kitus ir atrasti tai, ką galėtum apibrėžti jaukumu, šiluma, patogumu. Ir tik žiemą madą iškeičiame į šilumą, seksualumą − į patogumą ir jaukumą. Tik žiemą puošnias palaidines slepiame po vilnoniais megztiniais, dailius švarkelius išmainome į ilgus paltus ar kailinius, o patrauklų kaklą apmutūriuojame ilgais ir storais šalikais. Niekada nemėgau džemperių. Net nekyla jokių asociacijų, kad gali būti patogu ir/ar  šilta. Ir, manau, kad nesuklysiu, sakydama, džemperiai – vis dėlto ne moteriškas apdaras. O megztiniai su elniukais irgi ne ką geresnis pasirinkimas, nes primena darželio laikus ir priverčia labiau nusišypsoti  negu atrodo išties madingas rūbas. Bet šventinis džemperis su raguoto elnio galva ant pilvo – jau šis tas. Atrodo, visiškas kosmosas, bet iš tiesų yra labai kūl drabužėlis. Ir dar blizga. Sakyčiau, kad visai neblogai tiktų šventiniam vakarui. Nors gal ir nelabai? Aišku, gal nereikėtų jo derinti su sportinėmis kelnėmis ir baltais kedais. Jau geriau su skinny tipo kelnėmis ir šiltais aulinukais. Bet tokį elnią norėčiau turėti savo spintoje. Tik smalsu, ar yra šilta ir patogu, kai blizgančią raguoto elnio galvą demonstruoji ant pilvo?

Reklama

„UGG“ IR JIMMY CHOO, O KAS IŠ TO?

UGG‘sai – batai, kurie pagaminti iš avių odos ir yra madingi visame pasaulyje. Bet tenka prisipažinti, kad baisesnių batų negu UGG‘sai neteko matyti.

Gal jie yra ir patogūs, ir kojoms šilta, bet nė už ką aš jais neapsiaučiau. Ir su kraupu prisimenu praeitą žiemą, kai kas antra mergina, sutikta gatvėje, savo dailias kojas buvo apovusios šiais klaikiai baisiais batais. Naiviai tikėjausi, kad tai bus vieno sezono mada ir jos grįš į doros kelią. Bet  UGG‘sai bus madingi ir šį rudenį.

Net amą praradau iš džiaugsmo, kai netikėtai sužinojau, kad neoninių aukštakulnių dizaineris Jimmy Choo ir „UGG“ kompanija susijungė ir sukūrė net penkis UGG‘sų modelius. Galvojau, kad pagaliau UGG‘sai bus ne tik patogūs, bet ir patrauklūs, ir elegantiški.

Tačiau šįkart partija prasta, nes kolekcija atrodo nepavykusi ir visiškai beskoniška. UGG‘sai dekoruoti metalinėmis detalėmis ir kaubojišką stilių imituojančiais kutais. O tie leopardo ir zebro kailių imitacijos labai jau primena didžiausios Lietuvos turgavietės stilių. Margi raštai, metalinės blizgančios detalės – visko daug, bet nieko gero, o svarbiausia, kad blizgėtų.

Taigi, UGG‘sų neišgelbėjo net Jimmy Choo – nusivylimas tiek Jimmy Choo, tiek „UGG“ kompanijos gerbėjoms, nes ir pastarosios prisipažįsta, kad vis dėlto mieliau rinktųsi vienspalvius batų modelius.

Filmai. Pavasaris. Kinas.

Atsidūrusi kino snobų draugijoje ilgai neišgyvenčiau. Tesugebėčiau išlementi kelis filmų pavadinimus, kurie visų žiūrėti ir nužiūrėti ne po vieną kartą, o režisierių pavardės nė vienos nežinau. Apie aktorius irgi galėčiau tepasakyti „na tas, kaip jis… Nagi tas, kur…“.

Tačiau ir man kartais atsitinka taip, kad galiu parekomenduoti filmą visiškiems kino guru.

Kaip jau esu minėjusi, per metus pažiūriu labai nedaug filmų. Ir visi tie „Kino pavasariai“ visiškai nereikšmingi įvykiai man. Nesukelia jokių emocijų. Bet šiemet netikėtai pasilankiau…

Tačiau šį kovą tikrai galiu pavadinti asmeniniu kino pavasariu. Gyvenimas susidėliojo taip, kad pasiekiau savo asmeninį rekordą – per kovą pažiūrėjau net penkis filmus. Va čia tai įvykis! Gali būti, kad šitas kiekis prilygsta tam skaičiui, kiek filmų peržiūriu per metus.

Filmai labai įvairūs: tiek savo žanru, tiek žiūrimumu. Nuo miuziklo iki turkiškos dramos ar amerikietiškos dokumentikos, veiskas šių dienų JAV ar Turkija arba Xxa. Europa – Svynis Todas: demoniškas Flyto gatvės kirpėjas (Sweeney Todd: The Demon Barber of Fleet Street), Super didelis aš (Super Size Me), Šerlokas Holmsas (Sherlock Holmes), Mažosios dulkės (Little ashes), Nuo 10 iki 11 (11’e 10 kala).

Filmų komentuoti nedrįstu. Tegu tai daro kiti. Galiu pasakyti tik tiek, kad Svynis Todas, Super didelis aš ir Mažosios dulkės paliko didžiausią įspūdį.

Apie ką Šerloką Holmsą tai jau dabar pamiršau – jokio įspūdžio nepadarė, apskritai, kažkokia nesąmonė pasirodė, o Nuo 10 iki 11 (Kino pavasario repertuaras) – matyt aš jam dar nesubrendusi. Trūko veiksmo. Filmo esmė paaiškėja per pirmą pusvalandį, tai kam tęsti iki 2val trukmės.

  

Už trijų minučių bus seksitaimas,…

bet jokia čia romantika pusryčiams sukapoti du kibinus ar savaitgalio pietums pasirinkti virti aštrią pomidorų ir kopūstų sriubą.

Penas akytėms

Kartais galvoju, kad savo smalsumo niekada nepažabosiu. Kažkada net teko išgirsti, kad  jis  mane gali pražudyti. Negi?

Kaip ir kiekviena moteris turiu silpnybę gražiems daiktams. Tada tenka akis paganyti  virtualiose galerijose arba keliauti į parduotuves, už ką piniginė tikrai nepadėkoja.

Šįkart apie gražias nuotraukas. Tim Walker fotonuotraukos priverčia mane aikčioti. Tikras penas akytėms. Ach tas rafinuotumas… Tačiau pamačiusi šias „klasės nuotraukas“ pagalvojau, kad galėčiau net atsiklaupti prieš tokį grožį:

Filmai. The Shining.

Kaip žinia, nesu kino gurmanė. Kino kritikė tuo labiau. Apskritai, apie filmus beveik nieko neišmanau, o ir kino teatre esu buvusi seniai seniai.  Bet kaip ir visi mirtingieji karts nuo karto pasižiūriu  filmą. Tai nutinka kokius tris kartus per metus. Tada rinkimasis būna laaabai ilgas ir nuobodus, visus kino gurmanus kamantinėju ir prašau rekomendacijų, nes kažkaip vis nesugebu išsirinkti įdomaus filmo. Bet gal čia kaltas mano subtilus skonis.

Pastarosiomis savaitėmis teko matyti keletą filmų: porą Woody Allen‘ o ir Stanley Kubrick‘ o „Švytėjimas“. Pagalvojau, kad tokių grandų filmų nepažiūrėti yra juodžiausia dėmė gyvenime.

Švytėjimas“ (The Shining) paliko didžiausią įspūdį. Siaubiakas. Nekenčiu siaubo filmų, bet šis sužavėjo. Kompetetingi žiūrėtojai jį vadina tobulu siaubo filmu. Tos emocijos, per visą filmą tvyranti įtampa prikaustė mano dėmesį, kas nutinka labai retai. Prisipažinsiu, esu viena iš tų filmų žiūrėtojų, kuri sugeba dirbti dar kitus darbus per filmą. Kažkaip tai laiko gaila, tai dar kas… Damn. Šįkart nieko daugiau neveikiau tik  žiūrėjau. Buvo momentų žiūrint „Švytėjimą“, kai per kūną nubėgdavo šiurpuliukas. Bet tikrai ne dėl kraupių vaizdų: kraujo, kirvių, lavonų, haliucinacijų ir etc.  Viską daro įtampa, emocinis spaudimas. Emociškai tai velniškai sunkus filmas.  Labai patiko filmo soundtrack‘ as, į ką dažnai  net neatkreipiu dėmesio. Čia muzika tik sustiprina emocijas, paryškina  įtampą. Pripažinsiu, filmo pabaiga nuspėjama, beveik laiminga, bet tik iš dalies. Žiūrėdama filmą įsivaizdavau, kad truputį kitaip baigsis, bet gerai ir taip.

Taigi, panašu, kad greitu laiku griebsiu skaityti „Prisukamą apelsiną“ ir tada žiūrėsiu jo ekranizaciją. Laukiu nesulaukiu.

Įtariu, kad tuoj pradės patikti siaubas ir pono Kubrick’ o filmai…