pasiūlymų pandemija.

Tomis akimirkomis, kai  žemė slysta iš po kojų, o dangus apniukęs ir atrodo, kad nebegali būti nieko blogiau, kažkas viską ima ir apverčia aukšyn kojomis.  Ne, tai ne likimas, tiesiog žmonės, kurie stengiasi dėl tavęs.  Ir visai neverta apnuoginti savo kūną bei sielą, kad viskas pasikeistų. Juk gyvenimas kaip zebras: čia juoda, čia balta…. Reikia [...]

Šmutkės.

Ir jeigu mano spintoje atsirastų šitie drabužėliai bei batukai, jaučiu, kad tektų kurį laiką pabūti praradusiai amą, o vėliau ruoštis ant žygių. Panašu, kad nebegaliu atsilaikyti prieš grožį!