Kas nori prarasti pinigus – tepasilaiko juos sau, kas nori išsaugoti juos amžiams – teatiduoda kitam. Be to, jūs neturite teisės pasilikti sau tų pinigų – juk jie nepriklauso jums, pinigai išvis nepriklauso žmonėms. Visi pinigai velnio nuosavybė, ir jis dieną naktį sėdi savo kontoroj ant aukso maišų ir perka už juos žmonių sielas .<…> [...]
Tu minėjai, kad norėtum patikti moterims – tokiu atveju niekuomet joms to nesakyk, nešokinėk apie jas, nesileisk jų komanduojamas. Moterys, nors jos, matyt, to ir nežino, kur kas labiau mėgsta pačios klausyti, negu kad jų klausytųsi. Jos įsivaizduoja esančios mums lygios, tačiau puikiai žino, kad iš tikrųjų taip nėra – ir tai didžiausia jų laimė, [...]
Kur glūdi pasisekimo paslaptis? Mokėjime įkvėpti pasitikėjimo. O kas yra pasitikėjimas? Kur jo šaltinis – galvoje ar širdy? Ar jis atsiranda aukštesniuosiuose mūsų sąmonės sluoksniuose, ar tai galingas gėrio ir blogio pažinimo medis, kurio šaknys siekia pačias mūsų esybės gelmes? Kokiu būdu persiduoda pasitikėjimas? Ar jį pastebi akys, ar pagauna ausis? Nežinau. Žinau tik tiek, [...]
Galbūt noras kažką šitaip stipriai mylėti ir yra tam tikra meilė? Linn Ullmann “Kai esu pas tave” 2007 m., 195p.
Anksčiau gyvenime mėgau maudytis. Mėgavausi tuo jausmu, kai vanduo atpalaiduoja raumenis, odą ir sąnarius. Tap pat anksčiau patikdavo daug dalykų, kurių iš tikrųjų neįvertindavau. Mėgau valgyti gerą maistą. Dabar nebeturiu sugebėjimo pajusti skirtumą tarp gabalėlio rupios ir baltos duonos. Mėgau gerą vyną. Dabar visai tas pats, ar tai būtų bordeaux ar amerikietiškas cabernet. Bet tai [...]
Viltis – tai viskas, ko žmogui reikia. Lengviausia žmogų sugniuždyti tada, kai jam nelieka vilties. Charles Bukowski “Faktotumas” 55psl., Vilnius 2008m.
Vis dažniau pagalvoju, kad išprotėjau. Tikrai! Ant galvos man kas rytą užkrauna du lagaminus, kurie mane spaudžia, o galva, atrodo, sprogs, nes joje visko per daug – savigraužos, šleikštulio, nepasitenkinimo, žinių laidų, fonetikos ir morfologijos, planų ir vakarėlių. Ir nėra jokios sistemos. Jokio vientisumo. Tik iškrikę sakiniai. Viena kitai prieštaraujančios mintys. Klausimas „ką daryti, kad [...]
Iš esmės, sakė Anastazija, prilaikydama akinius mažyčiais piršteliais, rasti literatūros kūrinį be vienokio ar kitokio nusikaltimo pėdsako praktiškai neįmanoma. Nužudomas arba suluošinamas jei ne personažas, tai bent siužetas ir stilius. Šis dėsningumas toks pat tvirtas kaip Niutono fizikos dėsniai. Renata Šerelytė „Vardas tamsoje“ 2004m., 141psl.
Pasisakė: