nothing or nothing

Šiandien eidama Vilniaus gatvėmis supratau, kad mano gyvenimas labai panašus į prancūzišką filmą – didžiąją laiko dalį jame tiesiog nieko nevyksta. Absoliučiai nieko. Aš turiu kažką keisti. Ką? Gal tiesiog išeiti iš savęs. Nes daugiau negaliu nieko padaryti. Nebent dar kartą nusilakuoti nagus ryškiaspalviu laku ir apsimetinėti toliau.
Aš vėl noriu kvepėti burbonu, apkvaisti nuo jo saldumo, įsisukti į minkštas moherio šaliko klostes ir  išeiti iš savęs. Nebenoriu nieko jausti, tik kaip vilna erzina mano lūpas. Nebenoriu girdėti jokių pašalinių garsų. Aš turiu išgirsti, kaip įeina mintys į mane. Aš turiu jas girdėti, ir suprasti.