Filmai. The Shining.

Kaip žinia, nesu kino gurmanė. Kino kritikė tuo labiau. Apskritai, apie filmus beveik nieko neišmanau, o ir kino teatre esu buvusi seniai seniai.  Bet kaip ir visi mirtingieji karts nuo karto pasižiūriu  filmą. Tai nutinka kokius tris kartus per metus. Tada rinkimasis būna laaabai ilgas ir nuobodus, visus kino gurmanus kamantinėju ir prašau rekomendacijų, nes kažkaip vis nesugebu išsirinkti įdomaus filmo. Bet gal čia kaltas mano subtilus skonis.

Pastarosiomis savaitėmis teko matyti keletą filmų: porą Woody Allen‘ o ir Stanley Kubrick‘ o „Švytėjimas“. Pagalvojau, kad tokių grandų filmų nepažiūrėti yra juodžiausia dėmė gyvenime.

„Švytėjimas“ (The Shining) paliko didžiausią įspūdį. Siaubiakas. Nekenčiu siaubo filmų, bet šis sužavėjo. Kompetetingi žiūrėtojai jį vadina tobulu siaubo filmu. Tos emocijos, per visą filmą tvyranti įtampa prikaustė mano dėmesį, kas nutinka labai retai. Prisipažinsiu, esu viena iš tų filmų žiūrėtojų, kuri sugeba dirbti dar kitus darbus per filmą. Kažkaip tai laiko gaila, tai dar kas… Damn. Šįkart nieko daugiau neveikiau tik  žiūrėjau. Buvo momentų žiūrint „Švytėjimą“, kai per kūną nubėgdavo šiurpuliukas. Bet tikrai ne dėl kraupių vaizdų: kraujo, kirvių, lavonų, haliucinacijų ir etc.  Viską daro įtampa, emocinis spaudimas. Emociškai tai velniškai sunkus filmas.  Labai patiko filmo soundtrack‘ as, į ką dažnai  net neatkreipiu dėmesio. Čia muzika tik sustiprina emocijas, paryškina  įtampą. Pripažinsiu, filmo pabaiga nuspėjama, beveik laiminga, bet tik iš dalies. Žiūrėdama filmą įsivaizdavau, kad truputį kitaip baigsis, bet gerai ir taip.

Taigi, panašu, kad greitu laiku griebsiu skaityti „Prisukamą apelsiną“ ir tada žiūrėsiu jo ekranizaciją. Laukiu nesulaukiu.

Įtariu, kad tuoj pradės patikti siaubas ir pono Kubrick’ o filmai…