Citata

Vis dažniau pagalvoju, kad išprotėjau. Tikrai! Ant galvos man kas rytą užkrauna du lagaminus, kurie mane spaudžia, o galva, atrodo, sprogs, nes joje visko per daug – savigraužos, šleikštulio, nepasitenkinimo, žinių laidų, fonetikos ir morfologijos, planų ir vakarėlių. Ir nėra jokios sistemos. Jokio vientisumo. Tik iškrikę sakiniai. Viena kitai prieštaraujančios mintys. Klausimas „ką daryti, kad viskas pasikeistų“.

 

Aneta Anra „Katinas Temzėje“ 2008m., 5psl.

Diamonds and men in the city

Vyrai-žvėrys arba šiaip latrai yra be galo drąsūs (bet nelabai žavūs) ir aktyvūs. Tačiau neverta jų nurašyti anksčiau laiko, nes ir jie kartais toookių komplimentų perliukų pažeria, kad uh…. Net nebuvo kilę minčių, kad  taip gali sugalvoti-pasakyti. Pastarųjų dienų įvykiai leidžia tuo įsitikinti.

Ir dar kai kas, ar taurieji gėrimai yra tie gėrimai, kurie geriami iš taurių?

Citata

Iš esmės, sakė Anastazija, prilaikydama akinius mažyčiais piršteliais, rasti literatūros kūrinį be vienokio ar kitokio nusikaltimo pėdsako praktiškai neįmanoma. Nužudomas arba suluošinamas jei ne personažas, tai bent siužetas ir stilius. Šis dėsningumas toks pat tvirtas kaip Niutono fizikos dėsniai.

 

Renata Šerelytė „Vardas tamsoje“ 2004m., 141psl.

Christian LOUBOUTIN ir penkiasdešimtmetė

Prabudusi ryte pirmiausia nustėrau ir tik po to nusišypsojau, kai prisiminiau, ką šiąnakt sapnavau. Sapnas toks neįtikėtinas, kad visai norėčiau, jog išsipildytų. Taigi, sapnuoju, kad esu pas mamą. Sėdžiu prie didelio didelio stalo, pietauju.  Netoliese zuja mama, o kitam stalo gale sėdi pats ponas Christian Louboutin! Mudu šnekučiuojamės (lietuviškai!). Pradedu kalbą apie jo sukurtus batelius penkiasdešimtmetei Barbei. bet jis man pareiškia, kad visai nekuria batelių Barbei, korios kulkšnys, pasak jo, yra per storos, ir kad šita naujiena yra tiesiog gandas. Ir žinoma, pokalbio kulminacija tokia, jog aš prabundu. Shit!
Įdomiausia tai, kad damutė, gyvenanti pačiame centre, pasakė “o ką daugiau tu gali sapnuot!”, kai papasakojau šį sapną. Šiaip tai aš irgi manau, kad nėra labai normalu sapnuoti tokias asmenybes, bet man galima…

One tradition.

Mėgstu saulėtus rytus. Mėgstu, kai nereikia keltis labai anksti. Apskritai, nekenčiu žadintuvo – jis didžiausias mano priešas.

Labai dievinu rytinės kavos gėrimą lovoje. Šį procesą kasryt galėčiau tęsti iki begalybės, kad tik nereiktų niekur skubėti… Nekenčiu skubėti ir dar neduokdie nuo pačio ryto.  Bet tobula, kai guli lovoje ir gali gerti kavą, pagardintą cinamonu,  skaityti knygą ar tiesiog jausti visišką ramybę. Įtariu, kad būtent to man pastaruoju metu ir trūksta.

Nei rankyčių, nei kojyčių

Pastarosiomis dienomis tikrai norėtųsi užsimaukšlinti skafandrą kaip ponulio in video ir išskristi į kosmosą pasižmonėti. Laikas „reabilituotis“.

dnb garsai:

Gliukai po bemiegių naktų

Gal tas sniegas būtų ir visai nieko, bet, kai nesi tam pasiruošęs, t.y. neturi tinkamų batų, tai oi kaip jis nelaiku!

…..

Darosi baisu, kai pagalvoji, kad po tokių savaitgalių reikėtų pradėti vaikščioti reguliariai į bažnyčią, kad būtų atleista už padarytas nuodėmes;)

Kaip su disco sese kalbam, „vaikystė“ jau baigėsi, prasideda „paauglystė“….!!!

Pagal rūbą sutinka….

Kažkelinta diena iš eilės vis girdžiu, kad gražiai atrodau. Sakyčiau, gal jau pats laikas tuo patikėti… – tik nesakykime, kad žmogaus išvaizda visiškai nesvarbu…

Gerai gerai beveik….

Nuo šiol aš esu deivė. Bendrauju tik su dievais bei geriu dievų gėrimus, hmmm….