Už trijų minučių bus seksitaimas,…

bet jokia čia romantika pusryčiams sukapoti du kibinus ar savaitgalio pietums pasirinkti virti aštrią pomidorų ir kopūstų sriubą.

Penas akytėms

Kartais galvoju, kad savo smalsumo niekada nepažabosiu. Kažkada net teko išgirsti, kad  jis  mane gali pražudyti. Negi?

Kaip ir kiekviena moteris turiu silpnybę gražiems daiktams. Tada tenka akis paganyti  virtualiose galerijose arba keliauti į parduotuves, už ką piniginė tikrai nepadėkoja.

Šįkart apie gražias nuotraukas.

Tim Walker fotonuotraukos priverčia mane aikčioti. Tikras penas akytėms. Ach tas rafinuotumas… Tačiau pamačiusi šias „klasės nuotraukas“ pagalvojau, kad galėčiau net atsiklaupti prieš tokį grožį:

Filmai. The Shining.

Kaip žinia, nesu kino gurmanė. Kino kritikė tuo labiau. Apskritai, apie filmus beveik nieko neišmanau, o ir kino teatre esu buvusi seniai seniai.  Bet kaip ir visi mirtingieji karts nuo karto pasižiūriu  filmą. Tai nutinka kokius tris kartus per metus. Tada rinkimasis būna laaabai ilgas ir nuobodus, visus kino gurmanus kamantinėju ir prašau rekomendacijų, nes kažkaip vis nesugebu išsirinkti įdomaus filmo. Bet gal čia kaltas mano subtilus skonis.

Pastarosiomis savaitėmis teko matyti keletą filmų: porą Woody Allen‘ o ir Stanley Kubrick‘ o „Švytėjimas“. Pagalvojau, kad tokių grandų filmų nepažiūrėti yra juodžiausia dėmė gyvenime.

„Švytėjimas“ (The Shining) paliko didžiausią įspūdį. Siaubiakas. Nekenčiu siaubo filmų, bet šis sužavėjo. Kompetetingi žiūrėtojai jį vadina tobulu siaubo filmu. Tos emocijos, per visą filmą tvyranti įtampa prikaustė mano dėmesį, kas nutinka labai retai. Prisipažinsiu, esu viena iš tų filmų žiūrėtojų, kuri sugeba dirbti dar kitus darbus per filmą. Kažkaip tai laiko gaila, tai dar kas… Damn. Šįkart nieko daugiau neveikiau tik  žiūrėjau. Buvo momentų žiūrint „Švytėjimą“, kai per kūną nubėgdavo šiurpuliukas. Bet tikrai ne dėl kraupių vaizdų: kraujo, kirvių, lavonų, haliucinacijų ir etc.  Viską daro įtampa, emocinis spaudimas. Emociškai tai velniškai sunkus filmas.  Labai patiko filmo soundtrack‘ as, į ką dažnai  net neatkreipiu dėmesio. Čia muzika tik sustiprina emocijas, paryškina  įtampą. Pripažinsiu, filmo pabaiga nuspėjama, beveik laiminga, bet tik iš dalies. Žiūrėdama filmą įsivaizdavau, kad truputį kitaip baigsis, bet gerai ir taip.

Taigi, panašu, kad greitu laiku griebsiu skaityti „Prisukamą apelsiną“ ir tada žiūrėsiu jo ekranizaciją. Laukiu nesulaukiu.

Įtariu, kad tuoj pradės patikti siaubas ir pono Kubrick’ o filmai…

Not me

Aš dievinu pirmadienius…..

kaulus stingdantis šaltis, nuo kurio  atsiranda negirdimas kalenimas dantimis; sniego pusnys iki kelių; slidu; pasiklydusios mintys galvoje; trys pieštuko štrichai; sendintas popieriaus lapas; fotografas ir fotografija; gatvėse pavieniai praeiviai skubantys į jaukius ir šiltus namus; naktinis Vilniaus taksi; uno

NOT ME.

Citata.

Viltis – tai viskas, ko žmogui reikia. Lengviausia žmogų sugniuždyti tada, kai jam nelieka vilties.

Charles Bukowski “Faktotumas” 55psl., Vilnius 2008m.

Christmas on the way.

Visą dieną taip labai norėti pamiegoti yra tikra nuodėmė. Akių vokai sunkūs sunkūs. Viršutiniai vokai trykšta noru prisiglausti prie apatinių, o  blakstienos neatsisakytų sulipti į vieną visumą. Nepadeda jau nei kažin kiek išgertų kavos puodelių ar mirguliuojančios kalėdinės girliandos. Jausmas toks, tarsi į akis būtų kas subėręs tris kibirus  pajūrio smėlio.

Galėčiau skųstis, kad ir galva tuštutėlė, bet meluočiau. Pastarųjų dienų mintys – kalėdinės dovanos. Jeigu atvirai, tai esu labai prieš šitą komercininkų sugalvotą ale būtinybę. Parduotuvės pilnos kalėdinės atributikos nuo pat lapkričio pirmųjų dienų, kai dar lietuviškas klimatas net nesignalizuoja apie artėjančias šventes. Kodėl vilnonių kojinių negaliu padovanoti, bet kada, pvz., kai tik prasideda šaltasis metų sezonas? Imbierinių sausainių galiu iškepti bet kurį eilinį vakarą, kad ir tvankų liepos vakarą.  O meduolių namuose visada turi būti, kas per nesąmonė, kad tik per Kalėdas! Ir visai mandarinai nekalti, kad jie sunoksta ir mūsų parduotuvių lentynas pasiekia būtent per kalėdinį laikotarpį ir yra palyginti pigūs. Nesuprantu, kur turi būti žmogus užaugęs, kad jam Kalėdos kvepėtų mandarinais. Gal paprastam lietuviui labiau balta mišraine ar kokiu kiaulienos kepsniu turėtų kvepėti Kalėdos?

Kai pagalvoji, atrodo, taip neseniai buvo praeitos Kalėdos ir įtemptai galvojai, kam ką padovanoti būtų galima, o čia ir vėl tas pats maratonas. Kasmet po tokių dovanų pirkimų paskutinę minutę galvoji, kad kitąmet būtinai pasitaisysiu. Nesiseka. Pirmiausia dėl to, kad pamirštu, ką būnu sugalvojusi. Kitas dalykas – studentiškas likimas, kai nuo pat gruodžio ir beveik iki vasario mėnesio galva būna pramušta kitais dalykais.

Maistas Ausims neseniai rašė, kad švęsti Kalėdas nemadinga. Kinkuoju galvą visai netrumpai. Ne vietoj ir ne laiku čia tos Kalėdos…

pasiūlymų pandemija.

Tomis akimirkomis, kai  žemė slysta iš po kojų, o dangus apniukęs ir atrodo, kad nebegali būti nieko blogiau, kažkas viską ima ir apverčia aukšyn kojomis.  Ne, tai ne likimas, tiesiog žmonės, kurie stengiasi dėl tavęs.  Ir visai neverta apnuoginti savo kūną bei sielą, kad viskas pasikeistų. Juk gyvenimas kaip zebras: čia juoda, čia balta….

Reikia visai nedaug, tik pačiam bent vieną kartą pasistengti ir gyvenimas pasikeičia. Pastarųjų dienų pasiūlymų gausa tokia pati kaip kiaulių gripo bakterijų ore per pandemiją. Smagu! Aišku, ne kiaulių gripas didysis smagumas.  Dabar didysis galvos skausmas – kaip viską spėti. Nors persiplėšk… Aišku, dar niekaip neišeina iš galvos, kur isigyti gražią suknelę, louboutin’us ir naują rankinę.

Citata

Vis dažniau pagalvoju, kad išprotėjau. Tikrai! Ant galvos man kas rytą užkrauna du lagaminus, kurie mane spaudžia, o galva, atrodo, sprogs, nes joje visko per daug – savigraužos, šleikštulio, nepasitenkinimo, žinių laidų, fonetikos ir morfologijos, planų ir vakarėlių. Ir nėra jokios sistemos. Jokio vientisumo. Tik iškrikę sakiniai. Viena kitai prieštaraujančios mintys. Klausimas „ką daryti, kad viskas pasikeistų“.

 

Aneta Anra „Katinas Temzėje“ 2008m., 5psl.

Diamonds and men in the city

Vyrai-žvėrys arba šiaip latrai yra be galo drąsūs (bet nelabai žavūs) ir aktyvūs. Tačiau neverta jų nurašyti anksčiau laiko, nes ir jie kartais toookių komplimentų perliukų pažeria, kad uh…. Net nebuvo kilę minčių, kad  taip gali sugalvoti-pasakyti. Pastarųjų dienų įvykiai leidžia tuo įsitikinti.

Ir dar kai kas, ar taurieji gėrimai yra tie gėrimai, kurie geriami iš taurių?

Citata

Iš esmės, sakė Anastazija, prilaikydama akinius mažyčiais piršteliais, rasti literatūros kūrinį be vienokio ar kitokio nusikaltimo pėdsako praktiškai neįmanoma. Nužudomas arba suluošinamas jei ne personažas, tai bent siužetas ir stilius. Šis dėsningumas toks pat tvirtas kaip Niutono fizikos dėsniai.

 

Renata Šerelytė „Vardas tamsoje“ 2004m., 141psl.